Lietuvos finansinių paslaugų sektorius turi potencialo augti kur kas sparčiau, tačiau tai neatsiejama nuo nuoseklaus rizikos vengimo praktikos mažinimo ir viešojo bei privataus sektoriaus glaudaus bendradarbiavimo.
Rizikos vengimas – trumpiau vadinamas „derisking“ – tai tokia praktika, kai finansų įstaigos nutraukia arba atsisako užmegzti dalykinius santykius su klientais, siekdamos išvengti su jais susijusios rizikos. „Derisking“ tampa bankinio sektoriaus veiklos sinonimu didžiąja dalimi dėl nuolat griežtėjančios reguliatorių varžymo politikos, su tuo susijusių kaštų ir grėsmės reputacijai.
Nuo 2008 metų krizės, finansų įstaigos sulaukė apie 36 mlrd. JAV dolerių baudų. Ryškus finansų sektoriaus augimas koreliuoja su nuolatos tobulinamomis nusikalstamų veikų schemomis, o tai lemia ir pastoviai griežtinamas pinigų plovimo (PP) bei teroristų finansavimo (TF) prevencijos taisykles.
Šią tendenciją matome ir Lietuvoje. Nuolat griežtėjant reguliavimui, finansų įstaigos, siekdamos išvengti potencialių grėsmių, verčiau atsisako bendradarbiavimo su aukštos rizikos klientais, nei rizikuoja gauti dideles baudas. Nors „derisking“ politika būtina, tai neturėtų tapti Lietuvos finansų įstaigų kovos su rizika pagrindu.
Augantis nepasitikėjimas finansų įstaigomis
Populiarėjanti rizikos mažinimo politika mokėjimo įstaigų sektoriuje siejasi su keliais trūkumais. Malta yra puikus pavyzdys, kaip griežtas rizikos mažinimas gali paveikti mokėjimų sektorių bei šalies įvaizdį.
Dėl nemažo skaičiaus Maltoje klestinčių sektorių, asocijuojamų su aukšta rizika, šalies finansų įstaigos patiria didžiulį Europos Centrinio Banko ir vietinių reguliavimo institucijų spaudimą. Pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų ir internetinių lošimų sektorius sudaro 13,2 proc. visos šalies ekonominės veiklos.
Pakviestos iš naujo įvertinti šio sektoriaus rizikos profilius ir sustiprinti PP bei TF prevencijos strategijas, finansų įstaigos nusprendė nerizikuoti ir nutraukė bendradarbiavimą su rizikingesniais žaidėjais. Taip jos privertė daugelį lošimo sektoriaus įmonių nukreipti mokėjimus per užsienyje esančias mokėjimo įstaigas, o Maltos finansų institucijos prarado pasitikėjimą dėl nesubalansuotos rizikos mažinimo politikos.
Dėl tokio Maltos precedento, matome, kad įmonės, veikiančios didesnės rizikos rinkos sektoriuose, vengia pasirinkti mokėjimų partnerius, turinčius veiklos licencijas tik vienoje jurisdikcijoje. Šią tendenciją pastebėjome ir tarp savo klientų. Bijodamos Maltos scenarijaus, daugelis įmonių paskirsto mokėjimus per skirtingas finansų įmones ir per kiekvieną jų atlieka tik nedidelę mokėjimų dalį, siekdamos apsisaugoti nuo potencialių problemų.
Partnerių diversifikavimas finansų įstaigoms lemia daugelio privalumų, kaip nuolaidų dėl didelio mokėjimų kiekio, galimybių geriau pažinti klientą ir jo struktūrą, praradimą. Tuo tarpu didesnė kliento apyvarta gali padėti geriau įvertinti individualių klientų rizikingumą ir rasti būdų rizikas efektyviai valdyti. Pavyzdžiui, kuo daugiau grupės įmonių vykdo veiklą per tą pačią įmonę, tuo geriau galime įsigilinti į jų sektorių ir jam būdingą elgseną. Tai leidžia greičiau atpažinti rizikas, išvengti pinigų plovimo, teroristų finansavimo bei kitų grėsmių klientų lėšoms.
Specifiniai sektoriai išstumiami iš el. mokėjimų
Skubota rizikos mažinimo politika taip pat gali sukelti papildomų problemų, tokių kaip šešėlinės rinkos augimas. Su kuo daugiau rinkos žaidėjų atsisakoma dirbti, tuo labiau šie linksta ieškoti alternatyvų verslui tęsti, įskaitant ir operacijų perkėlimą į mažiau reguliuojamas kriptovaliutas, alternatyvias jurisdikcijas ar tiesiog – grynuosius. Tam tikra prasme rizikos mažinimo politika gali padidinti tas pačias problemas, kurias siekia sumažinti vardan skaidresnės rinkos.
Dėl šių priežasčių Lietuvos vyriausybei ir centriniam bankui svarbu priimti aiškią poziciją rizikos tolerancijos klausimais remiantis ne moraliniais, o technologiniais rizikos valdymo principais. Reguliacinės institucijos įgyvendina vyriausybių ir centrinio banko suformuotus sprendimus. Jei vyriausybės atstovai aiškiai iškomunikuoja savo poziciją, o reguliatorius tinkamai ir nuosekliai ją įgyvendina, akcentuoja tvarumą ir rinkos žaidėjų teisę vertinti riziką be primetamų „apetito standartų“, verslui taip pat lieka mažiau erdvės nepasitikėjimui ir neaiškumams.
Finansų įstaigos turėtų išlaikyti sveiką rizikos apetitą ir sutelkti išteklius kontroliuojant abejotinas veiklas vietoje aklo pasikliovimo rizikos mažinimo politika. Rizikos mažinimas yra būtinybė, tačiau daugiausiai orientuotis vertėtų į bendros rizikos kontrolės stiprinimą.
Viešojo bei privataus sektoriaus glaudus bendradarbiavimas
Ne ką mažiau svarbu Lietuvoje skatinti dialogą tarp reguliavimo institucijų, finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybų, rinkos žaidėjų ir kitų institucijų, kadangi jos prižiūri, kaip įgyvendinamas rizikos valdymas.
Geras bendradarbiavimo pavyzdys – Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI). Užuot skyrusi baudas už galimus reguliacinius pažeidimus, inspekcija praneša apie galimus pažeidimus įmonėms ir skiria laiko atsižvelgti į pastabas. Įmonei bendradarbiaujant, bendromis pastangomis taisomi trūkumai. Tik jų piktybiškai ar laiku neištaisius, skiriama bauda. Per 6 metus auditų sumažėjo beveik dvigubai, o pasitikėjimas VMI per 10 metų išaugo nuo 25 iki 75 procentų.
Tai parodo, kad abipusis bendradarbiavimas siekiant pagerinti situaciją duoda teigiamų ilgalaikių rezultatų. Nuožmus baudų politikos taikymas – neatsižvelgiant į tai, ar trūkumai paliekami piktybiškai, ar dėl techninių klaidų, pastebėtų inspektavimo metu, ar rinkos žaidėjui pačiam identifikavus – tik augina nepasitikėjimą.
Nyderlandų Finansinių Operacijų Stebėsenos (TMNL) iniciatyva yra dar vienas pavyzdys, kaip nuoseklus dialogas gali atverti kelią efektyvesnei ir skaidresnei procesų kontrolei. Kovodami su PP ir TF grėsmėmis, šalies bankai pasitelkia realaus laiko operacijų stebėjimo tinklą ir glaudžiai bendradarbiauja su finansų, teisingumo bei saugumo ministerijomis.
Bendras įtartinų modelių nustatymo metodas prisideda prie tvirto rizikos mažinimo, tačiau reikėtų nepamiršti, kad tolimesnis Lietuvos finansų sektoriaus augimas ir saugumas priklauso nuo abiejų pusių pastangų palaikyti atvirą ir skaidrų ryšį.
Atsisakymas dirbti su tam tikrais klientais ar rinkomis yra sutelktas tik į rizikos vengimą. Tačiau jeigu Lietuvos finansų paslaugų sektorius nori augti sparčiau, pagrindinis tikslas turėtų būti ne rizikos vengimas, o gebėjimo kontroliuoti riziką bendradarbiavimu, diegiamomis technologijomis ir kompetencijomis didinimas.
